Edvinas Krungolcas atrado naują kelią

Olimpinio sidabro laimėtojas buvęs penkiakovininkas Edvinas Krungolcas (43 m.) išvyksta dalyvauti Rio de Žaneiro olimpiadoje. Tačiau šįkart jis bus kitoje barikadų pusėje – lietuviui teko garbė teisėjauti penkiakovės fechtavimosi rungtyje. Pasirodo, aistrą špagai ir muškietininkams E.Krungolcas jaučia nuo vaikystės. Tad buvo aišku, kad šis tituluotas sportininkas kada nors fechtavimosi meno ims mokyti ir kitus.

Šią vasarą į Brazilijoje vykstančias vasaros olimpines žaidynes E.Krungolcas vyksta su ne mažesniu jauduliu nei varžybų dalyviai.

Tai – trečioji olimpiada jo gyvenime. Pastarąjį kartą 2008 metais iš Pekino lietuvis parvežė sidabrą.

Nors dėl medalių buvęs sportininkas Rio de Žaneire nekovos, jo laukia didžiulė atsakomybė prieš milijonus žiūrovų.

Tuo labiau kad iš Europos į penkiakovės varžybas yra pakviesta mažiau nei 10 teisėjų. Kitaip nei kitose penkiakovės rungtyse, fechtavimosi reikia ypatingos kvalifikacijos. Buvusiam Lietuvos penkiakovininkui tai svarbus įvertinimas.

„Dalyvių veiksmai varžantis gali būti neteisingi. Reikia išmanyti įvairias subtilybes. Aš jas žinau ir puikiai matau, kada sportininkai bando gudrauti. Kai kova vyksta greitai, teisėjas gali kai ko ir nepastebėti.

Tokiu atveju svarbus žaidėjo sąžiningumas. Aš visuomet toks buvau ir dabar vertinu sąžiningus sportininkus, kurie prisipažįsta klydę“, – prieš išvykdamas kalbėjo E.Krungolcas.

Tiesa, jis patikino, kad visuomet palaukdavo teisėjo sprendimo, ir jei būdavo nuspręsta Edvino naudai, jis vis tiek visuomet prisipažindavo.

Ne veltui vertinama, kad geriausi teisėjai yra buvę sportininkai. Jie jaučia ir gali numatyti veiksmų seką.

E.Krungolcas trynė rankomis, kad svarbias olimpines dvikovas galės stebėti iš šalies. Mat dalyvaudamas varžybose susitelkdavo tik į kovą, o dabar būdamas teisėjas turės galimybę ja mėgautis.

Prieš trejus metus apie profesionalaus sportininko karjeros pabaigą paskelbęs E.Krungolcas nuo sporto mažai atitrūko. Jis dirba Olimpiečių asociacijoje vadybininku, be to, pats nemažai sportuoja.

Tik sportinis krūvis dabar mažesnis, o žodį „reikia“ pakeitė „galima“ – galima vėliau arba rytoj. E.Krungolcas tikino, kad pasitraukti iš didžiojo sporto jam nebuvo sunku. Priešingai – daug kas palengvėjo.

„Kaip tik dabar nėra streso. Galiu sportuoti, kada noriu ir kiek noriu. Ir manęs negraužia sąžinė, kad per mažai nubėgau ar sirgdamas praleidau treniruotę, tad kitą dieną turiu dvigubai atsigriebti.

Tas laisvumas ir yra didžiausia vertybė baigus profesionalo karjerą. Aš jau seniai buvau susitaikęs su šia mintimi, buvau psichologiškai pasiruošęs“, – paaiškino olimpietis.

Bet vyras stengiasi sportuoti kasdien. Bėgioja, du tris kartus per savaitę fechtuojasi, padeda mūsų olimpinei rinktinei treniruotis. Taip pat mėgsta ir komandinius žaidimus.

Kai neseniai ilsėjosi Palangoje, žaidė paplūdimio tinklinį.

Kiekvieną savaitę su draugais susitinka futbolo aikštėje, lankosi sporto salėje, kilnoja svarmenis, plaukioja, bet rečiau, nei užsiima kita veikla.

Turbūt jau atsiplaukiojo. Mat prieš penkiakovę 10 metų jis buvo plaukikas.

Vis dėlto varžybų jaudulio buvęs penkiakovininkas šiek tiek pasiilgsta. Iki šiol baltai pavydi nugalėtojams. Tačiau po truputį jau išmoksta džiaugtis ir kitų pergalėmis.

Šiek tiek adrenalino jam suteikia ir teisėjavimas pasaulinio lygio varžybose. Gal tai neatstoja anksčiau patirtų emocijų, tačiau dabartiniam jo ramiam gyvenimui to užtenka.

„Naujų pomėgių ar kokių nors ekstremalių išbandymų neieškau. Tuo labiau kad turiu šeimą ir vaiką. Tad dominuoja protas, o ne adrenalino siekimas“, – sakė prieš aštuonerius metus vedęs vyras.

Kartu su žmona Vesta (40 m.) jis augina trejų metų dukrą Ainę. Ji kol kas dar nesąmoningai, bet taip pat linksta į sportą.

„Matau, kad ji labai stipri. Tikrai bus sportiška, tik klausimas, ar pasirinks sportą kaip gyvenimo partnerį ir vedlį. Bent jau penkiakovės dukrai nelinkėčiau. Tai – sunkus sportas.

Dabar jai dar sunku susitelkti į kokią nors veiklą ilgiau nei dvi sekundes. Ji – labai judri.

Mėgsta šokinėti ant batuto pas senelius sode, maudytis jūroje. Problemų būna, kai dieną reikia miegoti“, – nusišypsojo E.Krungolcas.

Laisvalaikį vyras dažniausiai leidžia su šeima.

Anksčiau su žmona aktyviai sportuodavo – ir tenisą abu pažaisdavo. Bet dabar dukra nori vis daugiau dėmesio iš tėvų, tad Edvinas su Vesta sportuoja atskirai.

Buvusio penkiakovininko žmona lanko sporto klubą, bėgioja net daugiau už jį. Būtent sportas, aktyvios pažintinės kelionės, draugai yra Krungolcų jungiamasis elementas.

Sportininko žmona turi pilnametį sūnų iš pirmosios santuokos, o E.Krungolcui Ainė – kol kas vienintelė atžala. Minčių apie didesnę šeimą vyras neatmeta: „Visko gali būti, juk tokie dalykai neprognozuojami.“

Tačiau tai, ką planuoja netrukus pristatyti E.Krungolcas, irgi būtų galima pavadinti jo kūdikiu. Buvęs penkiakovininkas rudenį atidarys savo vardu pavadintą fechtavimosi klubą, kurį galės lankyti visi norintieji – ir vaikai nuo 7–8 metų, ir suaugusieji.

Mintį atidaryti savo sporto klubą ir dalintis savo patirtimi su kitais E.Krungolcas subrandino jau seniai, kai dar net negalvojo apie aktyvios sportininko karjeros pabaigą.

Tačiau tik dabar sėkmingai susiklostė aplinkybės – Mykolo Romerio universiteto vadovybė jam pasiūlė savo patalpas Valakupių gatvėje, Antakalnio rajone Vilniuje, o olimpinis vicečempionas įsipareigojo parengti studentų fechtavimosi komandą, kuri būtų pajėgi dalyvauti varžybose.

„Tai iššūkis ir man, ir universitetui. Kartu tai klubas visiems norintiems“, – sakė buvęs penkiakovininkas.

Fechtavimasis – netradicinis sportas Lietuvoje. Skirtingai negu Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje, kur tokių klubų begalė. Iš senovės kildinamą, vėliau viduramžiais susiformavusį sportą E.Krungolcas nori populiarinti ir mūsų šalyje. Galbūt išugdyti merginų ar vaikinų, kurie galėtų siekti dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

„Tai – aristokratų sportas, garbingos kovos menas. Ir mane tai įkvėpė! Vaikystėje skaičiau Alexandre’o Diumas knygas ir žavėjausi muškietininkais, netgi opozicijoje buvusiais gvardiečiais.

Knygos nuo skaitymo net susitrindavo. Tada eidavome į lauką ir špaguodavomės su pagaliais, prisidengę skydais. Pasigamindavome net riteriškas kaukes. Mane tai labai žavėjo ir turbūt pasąmonėje išliko“, – prisiminimais dalijosi olimpietis.

Vis dėlto fechtuotis jis pradėjo tik atsidūręs penkiakovėje, į kurią pateko spyriodamasis. Kartą tiesiog paskambino treneris ir pasiūlė pabandyti, kas tai yra penkiakovė. Edvinas nelabai norėjo, bet treneris įkalbėjo.

Fechtavimosi rungtis nebuvo pati stabiliausia ir nepelnė daugiausia taškų E.Krungolco karjeroje, bet mėgstamiausia. Vis dėlto kai prieš aštuonerius metus jis iškovojo olimpinį sidabrą, džiaugėsi savo pasirodymu su špaga.

„Neseniai buvo rodomas britų serialas apie tris muškietininkus. Sutapdavo, kad kaip tik tuo metu būdavau prie televizoriaus. Mane jis taip įtraukdavo, kad kartais net pavėluodavau į suplanuotus renginius ar susitikimus“, – su šypsena pokalbį užbaigė olimpinis vicečempionas.

Puikus pasirinkimas ir moterims, ir vyrams


Fechtavimasis – tai puikus pasirinkimas mėgstantiems netradicinę veiklą. Ši sporto šaka turi daug privalumų, nes ja užsiimant didinama fizinė jėga, greitis, lankstumas, ištvermė, taiklumas, be to, lavinama protinė veikla. Tai ne koks sprintas, kai duodamas startas ir leki tarsi akis išdegęs apie nieką negalvodamas.

„Fechtuodamasis visuomet turi galvoti, kaip išprovokuoti varžovą, kad jis padarytų klaidą, ką darysi, kai jis tave užpuls. Kartu atsiriboji nuo buities rūpesčių, viską palieki už takelio ribų“, – apie šio sporto privalumus kalbėjo Edvinas.

Fechtuojantis nereikia specialių gebėjimų ar fizinių duomenų. Čia svarbiausia – užsidegimas. O jei labai nori, gali ką nors pasiekti. Fechtavimąsi būtų galima palyginti su šachmatais arba pokeriu. Svarbu mokėti analizuoti priešininką, žinoti jo silpnąsias vietas, taip pat mokėti blefuoti. Tik viskas vyksta daug greičiau.

Užtat svarbu mechanika, nes nėra daug laiko galvoti, ką darysi. Tad pagrindiniai judesiai turi būti nušlifuoti ir jie turi eiti tiesiai iš nugaros smegenų. Vis dėlto šis sportas nėra toks sudėtingas, kaip gali atrodyti niekada špagos rankoje nelaikiusiems žmonėms. Tuo labiau kad jis tinka ir vyrams, ir moterims. Čia bėgiojama, yra įtūpstai – dirba apatinė kūno dalis.

Fechtuojantis azartas didesnis negu žaidžiant tenisą, kai matai savo priešininką per atstumą. Fechtuojantis visuomet vyksta drama. Nebūna atsainių kovų, nes visada norisi padaryti geriau, greičiau.

E.Krungolco nuomone, fechtavimasis ugdo sportinį etiketą. Prieš kiekvieną kovą turi pasisveikinti su varžovu, o po jos vėl paspausti jam ranką, net ir pralaimėjęs. Neturi teisės būti supykęs. Turi gerbti priešininką, net jei jis už tave stipresnis.

Būna, kad ir fechtuojantis kartais skauda, ir mėlynių būna. Tačiau kaukės ir apranga yra pasiūtos iš specialios apsauginės medžiagos. Pagal taisykles net neturi matytis jokio odos lopinėlio.

Straipsnis perpublikuotas iš lrytas.lt

© Edvino Krungolco fechtavimo klubas 2020